Gerovės Potencialas

 💓Neturiu pakankamai pinigų nors nuolat dirbu. Kaip suvokti savo potencialą ir kur darau klaidą? 

___________________________________________________________________________________

   Senolių išmintis sako, "tas, kuris žino saiką - visada bus turtingas...“  Taip kalba mums ir "pastangų nereikalaujanti" Veiksmo Filosofija (angl. Philosophy of Action), kuri yra susijusi su turtu ir visų mūsų norų išsipildymu. Generuojama širdies ramybėje ir pusiausvyroje ji paklūsta dinamiškai Visatos Sistemai. Mes ją vadiname Gamta. Ji yra mūsų Išminties  Mokytoja,  nuolat besikeičianti, produktyvi, natūraliai ir be pastangų siekianti rezultatų. Kadangi esame Jos vaikai, gyvename Jos pavyzdžiu. Mūsų svajonės geriausiai pildosi tada, kada nuoširdžiai džiaugiamės tuo ką turime ir lėtai, bei nuosekliai einame pirmyn. Mūsų gerbūvis tada natūraliai auga ir klesti. Kitą vertus, kada mūsų mintys pastoviai sutelktos ties situaciją, rezultatu ar praeities įvykiais, atsiduriame "sustingimo būsenoje". Istrigęs į kampą mūsų protas, savo baimėmis bei fiksuota mąstysena, aktyviai stabdo gebėjimą pritraukti tai kas gerą.

  Su "potencialo radimu" vyksta adekvatūs dalykai. Agresyvus siekis rasti išorinę sėkmę žaloja mūsų sąmonę. Protas tarsi šuoliuote šuoliuoja, nuolat ką nors planuodamas, prisimindamas ar svajodamas. Fiksacija ką nors gyvenime "pasiekti" tampa neįprastai mus sekinanti... Net kai aplink tvyro tyla, mūsų aumuo ieško kokios nors stimuliacijos formos (mobilaus telefono, televizoriaus ar kompiuterio, skaitynių ar pokalbių). Mes skausmingai bandome rasti tai ko nepametėme... Mūsų vidiniai, natūralūs gebėjimai tampa sunkiai įvardinami, užgožti ego, šeimyninių normų ar visuomenės sukurtų sąlygų. Tačiau, egzistuoja vaistas kuris yra visada mums po ranka. Mūsų protėviai sako: „geriau ramiai valgyti sausą plutą, nei puotauti vaidinguose namuose pilnuose vaišių“. Tad, proto ramybė, meditacija, "sėdėjimas užmarštyje" bei  laikinumo praktika (angl. impermanence) padės mums grįžti į pirmapradę sąmonės būseną. Ji be iškraipymų ir raizgalynės atskleis mūsų tikrąją prigimtį ir potencialą!

  

  Man, asmeniškai, "sunkias minutes" išgyventi padeda būdravimas ir suvokimas, kad "viskas yra taip kaip yra" ir kad "nieko nėra amžino". Žinau, kad situacija pasikeis, jei turėsiu tikėjimo savimi. Visada klausiu savęs: "...kaip galiu transformuoti savo norus? Ką turėčiau daryti, kad užtektų kantrybės, paprastumo ir neprisirišimo? Kaip galėčiau sėkmingai pašalinti „minčių nuosėdas“, kad atsirastų natūrali, tekanti išmintis? Kur galiu rasti daugiau džiaugsmo ir šviesos savo kasdieniniame gyvenime?..."

  Nuoširdžiai Jūsų, Irmina.S.

Egzistencijos Esmė

  💓Kam atėjau į šį pasaulį? Kokia yra gilesnė mano egzistencijos prasmė?

_______________________________________________________________________

  

 Prieš pabandydama atsakyti į šiuos klausimus norėčiau Jus pakviesti trumpam žaidimui... 

  Įsivaizduokite savo 'materialųjį aš', laiko dėžutėje kuri yra patalpinta begalinėje nepažįstamoje erdvėje? Ar ne taip dažnai jaučiamės kai esame save prispaudę problemomis? Norėdami būti saugūs, sandariai užsidarome joje, kad galėtume pabėgti nuo nežinomybės. Kadangi esame labai žingeidūs, savo dėžutėje pasidarome penkis mažučius langelius - 5 pojūčius, per kuriuos žvalgomės į supantį išorinį pasaulį. Ar ne taip dažnai bandome jį suvokti bei paaiškinti?  Jį atidengiantys stiklai yra labai saugūs. Jie nepraleidžia į mūsų dėžutę tai kas nereikalinga. Jie veikia kaip ekranas, barjeras ar kaip ausies būgnelis, akies tinklainė ar mūsų jautrūs nervai. Jie interpretuoja tai, kas yra matoma už dėžutės ribos tik pro mažutį plyšelį. Per jį pasižvalgiusi mūsų sąmonė perduoda gerai apmąstytas išvadas. Jos visada yra pagrįstos unikaliomis programomis ir nustatytos saugiai veikti. Čia mūsų savimonė, skatinanti norus bei vykdanti jų išsipildymą, neleidžia būti mums statiškiems.  Tiesa, šis žaidimas vyksta tik saugioje mūsų dėžutėje...

  

   Ką noriu tuo pasakyti? Tai būtų komentaras kaip kartas nuo karto mes matome savo "realybę".  Esu tikra, kad tuo pačiu būdu mes bandome sužinoti ir savo "gyvenimo paskirtį" bei ištirti širdies paslaptis. Deja, mūsų egzistencijos įdomumas yra tas, kad ji yra "neieškotinas" darinys. Ji daugiau išjaučiama kaip viską persmelkianti, dinamiška jėga, randama visuose dalykuose – nuo ​​didžiausio kosminio judėjimo iki mažiausios kasdienės akimirkos. Ji visada esti "čia", kiekvienoje mus supančioje energijoje ir kiekvienoje mūsų atomo dalelytėje. Ji yra dinamiška, spontaniška ir nesunaikinama. Ją dainuote dainuoja kiekviena galaktika, kiekviena smėlio smiltelė, kiekvienas mūsų gimimo datos skaičius, mūsų vardo informacija ir t.t. Mūsų Dvasia apie ją puikiai žino. Jei norime ką nors sužinoti daugiau apie savąją galią, turime tiesiog jos klausti! Kadangi esame Visatos centre, informacija ateis tiesiai iš Didžiosios Dieviškosios Dvasios, nes Ji taip pat yra "čia ir dabar", bei nusakoma kaip "ne fizinė vieta". 

   Į pagalbą ateiti gali ir Siela. Ji, turi pilną informaciją apie natūralią egzistencijos tėkmę ir mūsų emocijų sąlygines reakcijas. Ji žino, kad mūsų patirtys yra kintančios bei yra poliarizuoto gyvenimo prigimties dalis. Čia praeiti užgimimai ir dabartinė mūsų egzistencija vertinami per grįžimo į Šaltinį prizmę. Ji vibruoja mūsų Širdį,  kuri plaka Aukštesniame Etikos lygyje ir optimaliai pažįsta meilę bei baimę. 

  Tad, mūsų egzistencijos esmė slypi natūralioje harmonijoje, spontaniškume ir pusiausvyroje su viskuo kas gyva. Ji yra ne priverstinis vyksmas ar tai ką mes turime išmokti. Joje talpinamas „buvimas“, o ne „darymas“. Ji skatina gyvenimo paprastumą ir tarnauja mums kaip nešališka matrica. Ji jungia pirmapradę, kuriančiąją energiją ir materiją, bei dažnai apibūdinama kaip „Kelias“. Ji tiesiogiai susijusi su amžina, egzistuojančia už apibrėžimo ribų, pamatine bei save-kuriančia tvarka, kuri yra visą ko nedualistinis principas ir Kosminės Sąmonės Esmė...

Nuoširdžiai Jūsų, Irmina.S.

 

 

Kodėl Dažnai Sergame?

 💓Kai tik žiema ateina, tai aš pastoviai sergu, geriu antibiotikus, bet ir vėl sergu. Man yra nustatytas tonzilitas. Gydytoja sakė, kad operacijos daryti nereikia, nes nėra ką operuoti. Ar gali taip būti? Žinau, kažkas su manimi negerai. Ką galėtumėte patarti? Jau tokia išsekus nuo šitų nesąmonių. 

___________________________________________________________________________________

    Šiuolaikinis mokslas, per kvantinę mechaniką ir kosmologiją, gali pateikti konkrečių duomenų apie gamtą, erdvę, laiką ir viso to priežastingumą. Deja tai dažnai gvildenama minkštame fotelyje... Mes save vis dar suvokiame kaip fizines būtybes bei fizines struktūras kurias reikia pilnumoje įrėminti į "pažinimo rėmus". Tačiau pagal kvantinę fiziką esame energijos sūkuriai, materijos statybiniai blokai, kurie yra sąmoningai ugdomi ego ir išorinių jėgų. Kuo stipriau stengiamės kontroliuoti arba pakeisti energiją, tuo labiau ji "užstringa". Ji dažnai elgiasi kaip vanduo: sugniaužus kumštyje - jis išsilaisvina iš jo; jei atgniaužiame pirštus -  jis gražiai ilsisi mūsų delne.

   Tad, kodėl taip dažnai sergame? Senoliai sako, kad mintijami žodžiai yra pagrindinis mūsų dvasinės negalės šaltinis. Kai esame Kosmoso energijų vandenyse, ant sielos charakterio banglentės, mūsų egzistencija tampa ne tik "sportu", bet ir dvasinio (dieviško) kūno lygio meditacija. Tai aukščiausia praktika ir veiksmas be pastangų arba veiksmas per neveikimą. Tai ne "nieko" darymas. Tai intensyvus aktyvumas. Tai tobulai suderinta, kuriamoji mūsų mintis natūralioje Visatos tėkmėje. Tai menas pasirinkti ir keliauti savuoju keliu. Norint nustoti sirgti, reikia atpažinti „ligą“ ir leisti jai būti tokiai, kokia ji yra. Tai reiškia, reikia apriboti savo protą nuo "žinojimo". Išminčius „neserga“. Jis "apsimetinėjimą, kad žino" laikė negalavimu...

   Mūsų protėviai teigė, kad gijimas prasideda nuo savo "nežinojimo" pripažinimo. Nežinomybę jie palydėdavo šypsena, ir praktikavo ją kaip vidaus organų harmonizavimo meditaciją. Besišypsodami savo vidine energija, jie "išvalydavo" iš savęs žemos kokybės vibracijas, tokias kaip pyktis ar baimė. 

  Savigydai buvo naudojami ir "gydomieji garsai". Apie juos galite rasti mūsų HAC bloge . Jei bus sunkumų informaciją išsiversti į Lietuvių kalbą, nesikuklinkite susisiekti su mumis vėl...

  Nuoširdžiai Jūsų, Irmina.S.

Gyvenimo Upė

 Autorius: Irmina Santaika

    Ar iš tikrųjų egzistuoja „nerašytos taisyklės“ ir sąlygų sistema, pagal kurią žmogus turi gyventi?

     

  Išminčių rankraščiai sako, kad žmogaus pasaulis turi labai savitą, "žmogiškojo teatro aikštelę". Prieš ateidama į sekantį savo gyvenimą Siela pasirenka sau tinkamą rolę, tikslus, vertybes ir gyvenimo būdą. Globalios Dvasios plotmėje yra įregistruotos visos  "žaidimo taisykles", todėl žmogaus gyvenime, nėra to ko jis negalėtų pakeisti ar norimai interpretuoti. Čia, mąstymo stereotipai skirstomi į pozityvius (meilę) ir negatyvius (baimę) savasties atžvilgiu. Jie pasireiškia kaip poliariškumas: tamsos (ramybės) bei šviesos (aktyvumo) žaismas, kur "Tikrasis Aš" (beasmenė individo sąmonė) yra nedaloma esybė. Tad "taisyklių rinkiny" neegzistuoja to kas yra ne "jis patys"...  

  Gal todėl žmogaus gyvenimas tampa panašus į stovyklą prie nuostabiai sraunios upės. Jos viliojantys, akį traukiantys  kriokliukai ir slenksčiai, žavi jį kaip mažą vaiką.  Ar upė nėra padykus? Ar ji leidžia jam likti pasyviu valties keleiviu? Ar ne ji savo vandenų mūša tampa jam drauge, mylimąja ir bendražyge? Ar jos krantai ir nuostabios stovyklavietės yra kas nors kita nei tobula? Esu tikra, kad visi būdraujantys suvokia šio vyksmo šventumą..

Meilė

  Autorius: Renata Juškevičienė

Neseniai gavau nuostabią dovaną, šv. Marijos  ikoną, kurią nupiešė ir atsiuntė miela Irmina, esu be galo jai už tai dėkinga. Iš ikonos sklindanti šilumą ir meilė man visada sušildo širdį. Turiu prisipažinti, kad iki šio laiko neturėjau namuose šventų paveikslų, aplamai paveikslų religine tematika. Neprisimenu net kada meldžiausi šv. Marijai. Tačiau šiandien pasiėmiau savąją ikona, prisidėjau sau prie krūtinės ir prašiau šv. Marijos padėti man išpainioti mano minčių ir jausmų raizgalynę…. Pagelbėti situacijoje, kurioje nežinojau kaip elgtis. Tuomet pasiėmiau popieriaus lapą ir pradėjau rašyti, tiesiog viską, kas ateidavo į galvą, visiškai nekoreguodama ir negražindama sakinio struktūros ar kalbos. Pastebėjau, kad kai kurie žodžiai, skirtini nei aš įprastai vartoju…bet nekreipiau į tai dėmesio, tiesiog rašiau…nesigilinau, kas man juos diktuoja, iš kur jie pareina, tiesiog žinojau, kad jie skirti būtent man…

“Meilė – tai kaip saulė, kuri šviečia dieną, naktį, pro debesis ir tamsą.

 Meilė-kai svajoji ir negali nustoti džiaugtis pavasariu.

 Meilė – kai renki uogas pavasarį ir jų skonis užpildo visa tavo Esybę, kvapas, kuris praskaidrina dieną.

 Meilė-tai šviesa, kuri įveikia tamsą, kaip sunku bebūtų. Meilė-tai džiaugsmas, kai gandras atneša smilgos šakelę.

 Meilė-tai ką tu nori ir gali patirti kiekvieną dieną, sekundę.

 Meilė-tai džiaugsmas begalinėje liūdesio jūroje.

 Meilė- tai ko tu sieki kiekvieną dieną.

 Mylėti kitą – pagarba Tėvui, mylėti Save – pagarba Visatai. Mes mylim vieni kitus ir žinom, kad tai niekada nepasibaigs, mes mylim vieni kitus ir laukiam meilės iš saves. Mes norim pakenkti vieni kitiems, bet Meilė to neleidžia, nes tu esi tai, ką sukūrė Dievas Tėvas ir Motulė Žemė. Nes tu esi Tėvo atvaizdas visame kame, nes tu turi būti toks švarus kaip tuščias indas pripildytas nuostabaus skysčio – Meilės, dieviškosios Meilės. Tai bereikšmiai žodžiai, jei to nesilaikysi ir nesivadovausi savo gyvenime.

 Meilė Sau ir Kitiems nugalės visą tamsą aplink tave. Palauk kol saulės spinduliai palies žemę ir tu vėl galėsi švytėti kaip Saulė, Meile, džiaugsmu, sveikata. Palauk, kol audros praeis ir tu vėl galėsi stovėti ant kojų taip tvirtai, kaip tik tu moki. Ateis diena ir į tavo gyvenimą ir ji kartosis ir kartosis ilgai… Nereikia nuliūsti ir klausti, kaip, kodėl, tiesiog eik gyvenimo keliu ir melskis Dangui, kad jis tau duotų tai, ko tu nori ir lauki. Nereikia bijoti ir bėgti tuo keliu nuo negandų, jos vis tiek pasivys, tiesiog lauk Dievo malonės, kad galėtum pasakyti: ”Užteks, man gana, noriu gyventi gerai ir laisvai. Baigta.” Nekelk sau per aukštų reikalavimų, kurių negali įgyvendinti, gyvenk šia diena ir džiaukis tuo, ką turi.

 Meilė aplankys tave pati savaime ir nepastebėta, tiesiog palauk kol ji ateis. O ji tikrai ateis ir greitai. Suvaržymai meilėje netinkami. Jie gniuždo ir uždeda pančius.

  Meilė yra ten kur žydi gėlės, pakalnutės, saulutės, ten kur ošia medžiai ir šviečia saulė. Paleisk tą negatyvą, nekankink saves, paleisk kaip motina paleidžia sūnų, skaudu, bet reikia, juk tu žinai, kad kitaip nebus. Paleisk ir paklausk, ar tu dabar esi laiminga. “

Esė Apie Dievišką Tiesą

 Autorius: Renata Juškevičienė

 

Dieviška tiesa ateina netikėtai, kiekvienam pagal Dieviškąjį planą ir sąmonės lygį. Yra keli variantai jos gavimo.

·         Pirmas variantas - tai žmogaus žinių suneštas bagažas iš žemiškosios patirties per visus amžius ir potyrius, kuris sklando žemės erdvėje ir aplink ją.

·         Antrasis - žinios einančios tiesiai iš sąmonės kanalo į žemės erdvę ir jos nuskaitomos pagal tam tikrą vibracijų lygį, bet tik tada, kai jos susilygina su žmogaus energetinio lauko vibracijų dažniu. Vibracijų laukas  priklauso nuo žmogaus sąmonės pasiruošimo priimti tam tikro lygio informaciją. Tu gali tą informaciją pagauti, bet ne sugebėti ją nuskaityti, iš koduoti, nes tavo sąmonė nėra pakankamai surinkusi tam tikrų žinių.

Pirmasis variantas lengvesnis, nes informacija jau įsitvirtinusi žemės erdvėje, ją kažkas nuskaitė, iškodavo žmonių lygmeniu. Ji patvirtinta ir patikima, išbandyta.

Antrasis variantas sudėtingesnis, nes ne tik kad nauji kodai, nauja nepatvirtinta informacija, bet ir protas to Nepriima, neatpažįsta. Neatpažįsta nei pagal vieną modelį savo patirties. Tenka pasikliauti tik savo intuicija ir vedimu savo Dvasios, Sielos, Dievo. Pasitikėti savo tyra širdimi. Ar tai lengva? Tikrai ne, nes dažniausiai žmogus netiki savo tyra širdimi, galvoja, kad yra nuodėmingas, nevertas. Maišo širdį ir Ego pasireiškimus.

Paklauskit savęs, ar aš pykstu ant ko nors, ar tavo pyktis momentinis, emocinis? Ar tu linki kam nors blogo, ar nori kam nors pakenkti? Ar tu džiaugiesi savo gyvenimu, nors šiuo metu tau liūdna? Nemaišykit Ego pasireiškimo per visus tris kūnus - mentalinį, emocinį, fizinį- su momentinių emocijų pasireiškimu.

Kai nuolat galvoji apie „nuskriaudusį“ jus žmogų, keiki jį (mentalinis), siunti jam pyktį, jauti nuoskaudą (emocinis) ir savo veiksmais bandai jam pakenkti (fizinis). Tada tikrai tavo tyra širdis užnuodyta. Bet jei bekalbant su žmogumi supykai, bet tuoj pat nuslūgo, tai čia tik momentinė emocinė reakcija į tavo lūkesčius, vertybes ir t. t.

Ar daug tokių žmonių, tikrai ne... Dauguma užsisėdi pyktyje ir jis tampa gyvenimo dalimi, žmogaus dalimi, gyvenimo varikliu. Tai kaip prieskoniai, kaip druska ar cukrus. Galėtum be jų gyventi, gal net sveikiau būtų, bet juk daug skaniau su jais.

Gedėjimas

💓Kaip išgyventi artimojo netektį?

_______________________________________________________

  Mintys apie mirtį ir mirimą vakarietiškame pasauly  yra gana nepopuliarios, bet visada - esminės.  Būtent šia tema  ir mes daugiausiai gauname klausimų bei pagalbos prašymo. Mūsų sociume šią sąvoką dažnai skubama kuo greičiau pamiršti ir greičiau užglaistyti. Tuo tarsi norime apsidrausti nuo baimės, skausmo ir staiga atsiradusios tuštumos. Bet, tiesa yra ta, kad viskas kas apeinama ir slepiama už didžiulės širmos, verčia mus dar labiau nerimauti bei sukelia didelę baimę.

  Netekties išgyvenimas mūsų visuomenėje, dažnai vadinama vienu sunkiausiu “dvasiniu darbu”. Čia gedėjimas dažnai tampa uždaru gedinčiojo reikalu. Rytiečiams, atvirkščiai,  mirtis nuo pat kūdikystės  virsta mokymusi gyventi bei kisti kartu su gyvenimu jos link, neprisirištant prie esaties ir gerbūvio. Tibete sakoma “mirk prieš numirdamas, tuomet, kai ateis laikas mirti, nebereikės mirti”...  

 Tad, "mokymasis mirti“ priklauso nuo mirties sampratos. Jei tikime Amžinosios Dvasios dieviškąją  jėga ir Siela (besivystančia mūsų savastimi), mūsų dėmesys bus nukreiptas į pozityvų vyksmą ir emocinę gerovę. Jei gyvenimą matome baigtinį, fiziologinį ir kaip biologiškai suvaržytą kelionę, mums mirtis taps visiška mūsų egzistencijos pabaiga ir sunkia bausme... 

  

  Jau dešimtmečius paliatyviosios pagalbos specialistai bando palengvinti ne tik gyvenimo pabaigos fizinį skausmą, bet ir gilų emocinį, egzistencinį ir dvasinį stresą. Viena pirmųjų mirties studijų pradininkių buvo gydytoja psichoterapeutė Elizabet Kubler-Ross. Ji ir tapo mano savotiška mokytoja tyrinėjant šią temą. Aš ją domiuosi nuo pat savo vaikystės. Nuo tos dienos, kai močiutė Liucija man į rankas padavė knygą apie pomirtinį gyvenimą... Tada aš buvau ne daugiau kaip dešimties.

 

 Šiandien, Jūsų pageidavimu, norėčiau trumpai pakalbėti apie paliatyviosios psichologijos nagrinėjamus gedėjimo etapus. Gyvenimui einant, suvokiau, kad išėjusiam "anapus mūsų supratimo", geriausia pagalba bus malda ir prasmingas prisiminimas. Pasilikusiam ir gedinčiam asmeniui -  supratimas skausmo, buvimas artimų ir mylimų žmonių rate. 

  Sielvarto ir gedėjimo etapai:

· Šokas.  Šiame etape gedintysis gyvena prisiminimais. Jis tarsi vis dar tiki, kad dar yra vilties mylimą žmogų sugrąžinti šiam pasauliui.

· Ritualas.  Tai gedėjimo laikas kuris gali būti panašus į ritualą /auką išėjusiajam. Žmogus sau duoda pažadą nepamiršti mirusiojo: gyventi atsiskyręs ar melstis iki ‘tol kol ir vėl jie susitiks”.

· Kaltė. Dažnai kyla kaltės jausmas dėl kokių nors padarytų klaidų mus palikusio žmogaus atžvilgiu. Šiame etape dažnai atsiranda baimė pamiršti mirusįjį taip pat.

· Liūdesys. Tai gilaus liūdesio bei “širdies išsiverkimo" etapas. Jame žmogus gali nustoti rūpintis savimi ir aplinka. Dabar yra gerai suvokiama, kad mylimas asmuo “paliko šį pasaulį su visam”…

· Susitaikymas. Tai praradimo priėmimas. Jis dažnai išreiškiamas medžio pasodinimu, kokia nors meno veikla ir jos dedikacija išėjusiam, ar tiesiog auka labdarai. Kiekvienas mūsų savaip įprasminame mylimo žmogaus atminimą.

   

  Aukščiau išvardinti gedėjimo etapai padeda mums geriau suprasti vakarietišką gedėjimo psichologiją...  Rytų filosofija mirtį laiko ne pabaiga, o natūralia, neišvengiama transformacija ir grįžimu prie Pirminio Kosminio Šaltinio. Šio ciklo priėmimas, o ne baimė, leidžia jiems pilnavertiškai gyventi dabartimi. Toks gyvenimo būdas skatina priimti praradimą kaip gamtos vyksmo dalį, paleisti savo prisirišimą ir rasti ramybę per laiko tėkmę.

 Vienam sielvarto ištiktam žmogui nepamainomas vaistas bus draugiškas glėbis, kitam - nuoširdus pokalbis ar tylus sielvarto išklausimas, sekančiam – darbas su paliatyvios pagalbos specialistu. Man, personaliai, labai padeda meditacija/kontempliacija. Jos metu man lengviau "bendrauti" su brangiu, jau fizinio kūno neturinčiu artimuoju ir neprarasti mus rišančios energijos darnos...

 Netekties skausmo negalima įveikti greičiau ar tiesiog bandyti jį 'užmiršti'.  Svarbu pilnutinai  ir saugiai išreikšti savo savo gėlą, nes ji gali virsti psichologine, socialine, dvasine ar fizine problema.

Nuoširdžiai Jūsų, Irmina.S.

 

Apie Šviesą

    Autorius: Renata Juškevičienė

Eiti tuo keliu (savęs - pasaulio pažinimo,) nėra paprasta ir lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jis reikalauja ištvermės, kantrybės ir laiko, suprasti kas iš tikrųjų vyksta.

Kartais atrodo, kad tai beprasmiai dalykai, nuotrupos, dalis dėlionės, kurią dėlioji po mažą gabalėlį, o vientiso vaizdo nesimato. Suvokti to, ko suvokti neina, kas peržengia tavo suvokimo ribas, veda į melą, saviapgaulę, iliuziją ir neviltį.

Sunku susigrąžinti tikėjimą savimi po tiek tamsos ir užmaršties metų. Pabandyk įsivaizduoti neregį, kuris daug metų skendėjo tamsoje ir staiga jam atsiranda regėjimas, per tokią skaisčią šviesą, jis negali įmatyti daiktų, jų formų, nekalbant apie paskirtį. Jam reikia laiko apsiprasti su akinančia šviesa, su būsena, kai akys pastoviai užkliūna už daiktų. Reikia įtempti protą, regą, jausmus ir norą viską sužinoti ir suvokti iškart. Kai kurie užsideda akinius su tamsinančiais stiklais, kad nebūtų taip skaudžiai šviesu, kai kas bando prisimerkti arba visai užsimerkia ir atsimerkia tik retkarčiais, kad neatsitrenkti į kokį daiktą ir neužsigauti. Yra visokių variantų, kaip suvokti pasaulį ir kaip prie jo prisitaikyti. Sunkiausia tiems, kurie pripratę būti tamsoje ir jiems labai patogu, net nežada ką nors keisti. Jiems pasaulis patogus skendintis tamsoje, kur matai tik daiktų kontūrus. Visata, Kosmosas -  tik žvaigždės naktį, kurių negali pasiekti, o ir kokia nauda tai daryti.

Taigi kokį kelią renkiesi Tu? Supratau, kad tą, kurį nori matyti, suvokti viską iškarto, nepamąstant apie akinančios šviesos pasekmes. Dar kartą sakau, prie jos reikia priprasti ir kai pradėsi suvokti Jo paskirtį, teks akylai stebėti protą, jausmus ir mintis, jog viską sudėliotum į vientisą vaizdą. Žinau, kad nori suvokti ir atlikti ryžtingai ir iki galo savo paskirtį žemėje. Nebūtina kurti Ašramus, šventyklas, vesti dvasinius seminarus ar gelbėti žemę, bei kitus. Tavo paskirtis kurti Dvasios kupiną aplinką, ten kur tu įdėsi savo Dvasios, Sielos, Meilės energiją – per medį, vaiką, bendravimą su kitais.  Kurk. Visą per save perleistą energiją, transformuotą energiją, dalink per savo veiklą. Tai ir bus tikrasis tavo kelias, dieviškasis kelias. Kaip atrasti tau tinkamą veiklą? Kurk ir bandyk, ten kur jausiesi geriausiai, kur džiaugsis širdis, bus kupina meilės ir šviesos, tai ir bus tavo veikla. Tai gali būti ir tavo daržas, menas, sportas – visur gali skleisti meilę, pagarbą ir dalintis jais su kitais.

Vieniši Žmonės

   Autorius: Renata Juškevičienė

Labai daug pasaulyje vienišų žmonių, pilnos pažinčių svetainės, klubai bei agentūros... visi žmonės nusipelno meilės ir supratimo, visi nori būti laimingi, visi nori surasti savo antrąją puselę, sielos draugą. Šiuo metu labai daug apie tai kalbama viešoje erdvėje, daug diskutuojama,  bet nekas nepasako to recepto, kaip tai padaryti. Jei paklaustume tiek vyrų, tiek moterų, ypač vyresnio amžiaus, kurie jau turėję „karčios“ patirties, kaip jie įsivaizduoja savo antrąją puselę, greit išvardintų jų ypatybes, būdo bruožus, kūno sudėjimą ir t.t.  Pasiskaičius jų anketas, tiek vyrai, tiek moterys nori tų pačių dalykų: meilės, savitarpio supratimo, sutarimo, švelnumo, saugumo, pasitikėjimo. Atrodo, kas čia sudėtingo - atitinka poreikiai, atitinka norai, vertybės, principai, tereikia tik susitikti ir bendrauti. Bet, nesusitinka žmonės, prasilenkia kažkur pusiaukelėje, nusivylę, nepatenkinti ir vieniši.

 Kas turi nutikti, kad jie neprasilenktų ir juos aplankytų meilė bei džiaugsmas?

Dauguma žmonių žino  kokio partnerio nori, ką jis turi turėti ir ką duoti: kokias vertybes propaguoti ir tai smulkiai būna aprašyta anketos aprašyme, bet nesusimąsto, ką aš norėčiau ar galėčiau duoti savo partneriui,  kaip aš galėčiau jį pradžiuginti ir parodyti, kad jis man rūpi. Paklausus vyrų ir moterų, atsakymas dažniausiai vienas, jei jis man darys tą ir tą, jei jis bus toks ir toks, tai aš jam duosiu viską: mylėsiu gerbsiu ir t.t. Bet kita pusė tikisi ir laukia to paties ir nei vienas nėra laimingas, nes nei vienas nenori būti pirmas (šioje situacijoje, reiktų būti drąsiais ir tiesiog  atverti širdis, pasitikėti ja ir leisti jai rinktis). Šiais laikais, mes paliekame širdį paskutinėje vietoje, o iškeliam į pirmą planą visai kitus dalykus: išvaizdą, materialinę gerovę. Kartais iš baimės likti vienišais, žmonės renkasi partnerį pagal išvaizdą, aistrą, seksualumą ir t.t. Bet kai praeina tam tikras laiko tarpas, psichologai tai įvardija apie 3 metus, kai nublanksta susižavėjimas ir aistros, kai apsipranti su žmogaus išvaizda, pradeda lįsti ir erzinti jo įdos.  Tuomet atsiranda pyktis, susierzinimas ir tuštumos jausmas, kad esi vienišas, nemylimas, svetimas.

 Jei pačioje santykių pradžioje, paklaustumėt savo širdies: „ar aš norėčiau su tuo žmogumi atsidurti negyvenamoje saloje vieni du? , ar mes turėsim ką pasakyti vienas kitam, kai liksim vieni, ar mums gera pasilikus vieniems sėdėti tyloje ir jausti vienas kitą; ar pykčio pagautas sugebėsiu ją apsaugoti nuo įžeidžiančių žodžių, ar norėsiu jį saugoti ir globoti nuo visų blogybių net jei nukentėsiu pats?“ Gal tas trijų metų laikotarpis tęstųsi visą gyvenimą?

Vienintelis klausimas yra -  kiek AŠ esu pasiryžęs padaryti dėl tų santykių, kiek į juos investuosiu savo meilės, rūpesčio ir pastangų bei idėjų. Kiek prisiimsiu atsakomybių už jų tęstinumą, išlaikymą ir palaikymą.  Kiek stipriai įsiklausysiu , girdėsiu ir jausiu savo partnerį.  Nes dauguma nori, kad girdėtų tik jį. Labai sunku keisti save, sunku atsisakyti savo senų įpročių ar išeiti iš įprastos kasdieninės rutinos, komforto, kurį esame patys susikūrę,  nes Meilė griauna visas ribas ir sienas, nusistovėjusią tvarką. Paradoksas tame, kad įprastoje savo kasdienybėje jaučiamės vieniši, širdis ilgisi to nuostabaus jausmo, bet atsisakyti rutinos bijome, nes čia jaučiamės saugiausiai, o jei yra „karti“ patirtis, tuomet užvaldo baimės, ar vėl viskas nepasikartos: bet kuris netinkamas žodis ar net frazė gali sukelti įtarimą, ar aš tikrai neapsirinku, ar tai tikrai Tas žmogus.

Tačiau jei nors trumpam „atjungsim“ protą ir įsiklausysime į širdį, jei pajusim joje šilumą vien tik prisiminus to žmogaus juoką, ar šiltą žvilgsnį, jei su juo pasijusi saugus, nežiūrint į proto balsą, jei norėsis apie jį šaukti visam pasauliui, manau verta pasistengti dėl tokių santykių ir leisti širdžiai nuspręsti už jus , leiskit Meilei pasirinkti  Jus...

 

Darbas Su Vidiniu Vaiku

   Autorius: Renata Juškevičienė   

           

Noriu pasidalinti praktika, kuri man labai padėjo susitvarkyti su savo emocijomis ir pagerinti savijautą. Daug metų domiuosi ezoterika, dvasine psichologija, energetika. Daug išbandyta visokiausių praktikų, pradedant nuo bažnyčios lankymo, ašramų iki energetinių seansų. Tačiau  nei viena metodika ar praktika neatnešė tiek naudos realiame gyvenime, kiek ši.

Prasidėjo viskas nuo to, kad nesupratau, kodėl būdama adekvačia suaugusia moterimi, įsižeidžiu, gėdinuosi, noriu pabėgti iš situacijos kaip mažas vaikas. Protas sako, kad tai nelogiška, kad nieko baisaus neįvyko, aplinkiniai aplamai nieko nepastebi, o viduje sumaištis. Tarkim tokia situacija, esi darbo susirinkime ir tau nepatiko, kad kolega sukritikavo tavo plaukų spalvą. Pasidaro gėda, nejauku ir vidinis balsas sako: „Bėk, stokis ir eik iš čia“. Viduje visada skamba iš anksto paruošta frazė: „Atsiprašau, bet turiu eiti“. Žinoma, niekur neini, juk esi suaugusi moteris ir į tokias pastabas stengiesi reaguoti adekvačiai, nekreipdama dėmesio, nuvydama mintis šalin. Bet tuo metu veidą išmuša stiprus raudonis.

            Laikui einant tai pradėjo varginti. Todėl „daviau užklausą“ Dievui, kodėl taip vyksta. Ir iki manęs, mano sąmonės, „atėjo“ ši praktika – ryšio atstatymas su vidiniu vaiku. Taip taip… mumyse gyvena daug mūsų pačių mažų mergaičių ir berniukų (priklauso nuo žmogaus lyties). Ir įdomiausia, kad jie yra skirtingo amžiaus. Dauguma jų išsigandę, užsispyrę, pikti, bet dažniausiai viso to priežastis - nesaugumas, ilgas jo ignoravimas, netikėjimas, kad tu, jau suaugęs, gali apginti savo mažą vidinį vaiką. Dažnai atsitinka tai, kad galvoji viena, o sureaguoji visiškai skirtingai. Atrodo jau tiek kartų mąsčiau, permąsčiau ir pasiryžau daugiau to nedaryti, o imi ir vėl pasielgi taip pat.

            Tie, kas dirba su suvokimais, supranta, kad gavus naują suvokimą, jis turi praeiti per visą kūną, kaip mėgstu sakyti, nuo galvos iki pėdų. Tačiau būna, protu suvoki, bet jauti, kad ne iki galo supratai, užstrigo  kažkur pusiaukelėje. Nėra lengvumo. Tuomet visada tikrinu, ar mano vidinis vaikas sutinka su tokiu suvokimu, ar jis jam neprieštarauja. Man tai  pasiteisino.

            Pats pratimas nesudėtingas, bet reikalaujantis kantrybės. Ne visada išeina tai padaryti iš pirmo karto. Užmegzti kontaktą galima greitai, bet išlaikyti ryšį, pajausti ko vidinis vaikas nori, jį išgirsti, reikia įdėti pastangų. Neužtenka padaryti pratimą vieną kartą ir pamiršti. Taip niekas nesikeis, juk ignoravote daug laiko ir metų, tad atstatyti ryšį, taip pat reikia daug laiko.

            Prieš pradedant pratimą reikalingi šie etapai:

            1. Atsipalaidavimas. Susirasti ramią vietą, kurioje niekas jūsų netrukdys, patogią vietą atsisėsti ar atsigulti, kaip kam patinka. Aš rekomenduočiau sėdėti. Kam patinka įsijungti švelnią relaksacinę muziką. Kam patinka būti tyliai, ramiai, tiesiog  pamedituoti tyloje. Kas nori, gali įjungti kvėpavimo pratimus. Emocijas labai nuramina kvėpavimas: įkvėpti ir iškvėpti užlaikant orą, su pauzėmis. Kai jau jausitės nurimę, pradėkit atpalaiduoti kūno dalis: atpalaiduoti veido raumenis, kaktą, vokus, skruostikaulius, žandikaulį, smakrą, kaklo slankstelius, pečius, rankas, pirštus ir t.t. eiti per kiekvieną kūno dalį ir atpalaiduoti. Įkvepiat ir iškvepiant atpalaiduojat tą kūno dalį.

Svarbiausia likti savo kūne, jausti koks jis atsipalaidavęs, bet būti sąmoningais, nors mintys pasilieka kažkur toli, miglotos.

            2. Įsivaizduoti jums jaukią ir saugią vietą, kurioje įvyks susitikimas su vidiniu vaiku. Tai gali būti ir pieva, ir miškas, ir jūra, ir netgi jūsų vaikystės kambarys. Gal turėjote kokią slaptą žaidimų vietą tik jums žinomą, kurioje jautėtės saugiai.

            Įsivaizduokit šiltą saulėtą vasaros dieną. Šiltas švelnus vėjelis jums kedena plaukus, jūsų nuotaika rami ir svajinga. Saulės spinduliai šildo veidą, kažkur girdisi paukščių čiulbėjimas. Jūs einate pasivaikščioti, ramiai apžiūrėdamas apylinkes: priklauso kokią vietą pasirinkote kaip saugiausią, jaukiausią vietą susitikimui: jūros pakrantė, kur vidinis vaikas žaidžia su akmenėliais, mišką kur jis stebi paukščius, pievą kur renka augalus ar žaidimų kambarį, kur žaidžia su žaislais. Netoliese matote žaidžiantį vaiką, tai jūs pats 5-6 metų amžiaus.  Prieinate prie vaiko, jis pakelia į jus akis, nusišypso ir duoda į delną akmenėlį. Jūs taip pat jam nusišypsote. Akmuo šiltas, nubučiuotas saulės. Paimate nuo žemės kitą akmenėlį ir įdedate jam į delną. Abu kartu apžiūrinėjate kaip atrodo naujasis akmenėlis, kokie jo raštai, kokia spalva, forma. Abu šypsotės, o širdyje nuo to artumo net saldu. Vaikas įsikimba jums į ranką, jūs pajuntate jo mažą šiltą rankutę, ir suprantate, kad daugiau jos nepaleisit, kas benutiktų būsit kartu. Apkabinat, prisiglaudžiat prie savęs, pajuntat mažos širdelės plakimą ir jis susilieja su jūsų širdies plakimu į vieną ritmą. Nuo šiol jūs saugosit ir globosit SAVP vidinį vaiką, girdėsit jo norus ir ketinimus, mokysitės kartu išgyventi visas emocijas ir jausmus. Paimat vaiką už rankos ir juokaudami, žaisdami vedatės į savo šviesius, erdvius namus. Jo kambaryje, paguldot vaiką į lovą, paskaitot pasaką ar padainuojat lopšinę, būnat šalia kol vaikas užmiega, ir po truputėlį, ramiai įkvėpdami ir iškvėpdami grįžtate į realybę.

            Štai pirmasis susitikimas ir įvyko.  Kitą kartą jūs grįžtate pas savo vidinį vaiką ir tęsiate susitikimą.

            Antrą susitikimą, aš jau grįžau tiesiai į namus, į vaiko kambarį. Kam reikia, daro visą pratimą iš pradžių, kol atstatysit ryšį.

            Mano atveju, man užtruko ilgiau, nes mano vidinis vaikas nemylėjo savęs. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl man jis nepatinka, kodėl jo nepriimu, kodėl aš pati sau nepatikau būdama 5 metų amžiaus. Ir per vieną iš tokių meditacijų, parodė vaizdą, kai vaikystėje odontologijos kabinete traukė dantį, buvo pūlinys ir dantis neužsimarino. Mama pasakojo, kad labai klykiau, nors iš skausmo aš net nejaučiau. Parodė vaizdą, kaip seselė laiko užlaužusi galvą, kad nepajudėčiau, ir man tai atrodė labai baisu. Mano vidiniam vaikui reikėjo užuojautos, palaikymo, kad tai nutiko. Mama ramino, nors net neprisimenu kaip, o norėjosi tik, kad apkabintų ir pasakytų, suprantu kaip skauda.

            Tokių atvejų atkapstysit daug, jei praktikuosit. Vaikas parodys, kas jam buvo skaudu ir ko jis tuo metu tikėjosi iš jūsų ir kitų. Užteks tik jo išklausyti ir suvokti situaciją. Po kiekvieno tokio seanso, pajusit kaip jūs laisvėjate, kaip lengvėjate ir atsiranda vidinis džiaugsmas.

           O jei atsiranda baimė, nerimas, pyktis, dėl kokio tai įvykio, aš ir vėl einu pas vidinį vaiką klausti, ko išsigando, įsižeidė ir mokomės kartu paleisti tas emocijas.

            Sakykim, parduotuvėje vežimėliu užstojai kelią kitam žmogui, jis praeina bambėdamas, ko čia stovi vidury parduotuvės. Nors konfliktas neįvyko, bet pasilieka emocinės nuosėdos. Aš suprantu, kad tai vidinio vaiko reakcija, tuomet ir kalbu jam, kad tu nieko blogo nepadarei, tiesiog žmogus yra piktas, gal jam kažkas nepasisekė, nėra nuotaikos, gal turi problemų, bet dažniausiai, tiesiog jiems trūksta meilės. Nepalieku vidinio vaiko vieno su negatyviomis emocijomis, neužgožiu jų, nenustumiu į šoną, kad nesikauptų viduje, nes kai jų prisikaups, kitą kartą jau pati aprėksiu tokį pirkėją.

            Laikui einant, nebereikės medituoti, vizualizuoti kambario ir vidinio vaiko. Kai užlies emocijos, jūs žinosit, dėl ko tai ir jausit priežastis. Vyks vidinis pokalbis be vizualizacijos.

            Pabaigoje, noriu pasakyti, internete yra daug meditacijų apie vidinio vaiko ryšį. Aš pasidalinau tik savo patirtimi, jūs pritaikykit sau, kas jums labiau tinka. Galit pasirinkti, kokią norit. Tai iš tiesų padeda ir veikia, reikia tik daryti.

            Tačiau vien tik susitikimo su vidiniu vaiku, apsikabinimo, neužtenka. Reikia bendrauti, girdėti, bendradarbiauti ir mokytis kartu dirbti su emocijomis ir jausmais. Darbas su vidiniu vaiku tai savo emocijų atpažinimas, savo jausmų suvokimas, kitur rašo, kad tai pokalbis su Siela.

 

Gimtadienio Šventė

  Autorius: Renata Juškevičienė

Kiekvienas žmogus gimtadienius švenčia skirtingai:  vieni daro didelius pokylius, sukviečia  didžiulį draugų ratą ir pramogauja trankiai bei triukšmingai; kiti mėgsta nedidelius susiėjimus pačių artimiausių žmonių rate,  jaukioje, ramioje aplinkoje; dar kiti pramogauja gamtoje ir aktyviai leidžia laiką. Tai priklauso nuo žmogaus būdo, amžiaus bei pomėgių.

Prieš keletą metų užsimaniau „kitokio“ gimtadienio nei  įprastai,  ko nors daugiau nei triukšmingo vakarėlio.  Norėjosi pabūti vienumoje gražiame gamtos kampelyje ir pamąstyti:  ką nuveikiau per tuos metus, ką reikėtų dar nuveikti .  Dūmojau kam esu skolinga, ir kam už ką esu dėkinga. 

Tiesa, aš nežinojau, kaip sureaguos į tokį mano norą  artimieji.  Jie tikėjosi šventės,  taip jau pas mus įprasta, kad šią dieną reikia vaišinti draugus, atsidėkoti už jų dėmesį ir dovanas. O ir dovanos dažnai nuperkamos tik tam kad  „mane praeitais metais sveikino, kažkaip būtų nemandagu nepasveikinti“.  Bet ar jose yra nuoširdumo, ar vien tik pareigos jausmas kažką nupirkti, ir bent ką padovanoti?  Ar iš tiesų mes į dovanas  įdedame  tiek nuoširdumo ir meilės, kad žmogus jas gavęs pajaustų iš jų sklindančią šviesą?

Gimtadienio išvakarėse,  lygiai 24 val.,  užsidegiau žvakę ir pradėjau visiems dėkoti... Dėkojau visoms gyvoms būtybėms Visatoje, dėkojau  Žemei, Saulei, dangui ir žvaigždėms... Dėkojau savo draugams ir artimiesiems, dėkojau Dievui , dėkojau visiems, kuriuos tik prisiminiau, ir po to atleidau bei atsiprašiau už viską.  Dariau tai nuoširdžiai, su didžiule meile širdyje.

Gimtadienio rytą pažadino telefono skambučiai ir daugybė  žinučių su sveikinimais. Sveikino ne tik artimieji ir draugai, bet ir žmonės, su kuriais nebendravau ir gyvenimo keliai jau seniai buvo išsiskyrę. Net gi banko sąskaitoje internete, pamačiau sveikinimą gimimo dienos proga.  Tiek dėmesio seniai nebuvau patyrusi.  Supratau, kad Visata mane išgirdo... ir už mano nuoširdumą atsilygino didžiuliu dėmesiu ir meile.

Šį „ritualą“ kartoju kiekvienais metais,  ir kiekvienais metais ateina vis naujas suvokimas, kodėl tai darau... Tą dieną stengiuosi nuvažiuoti  kur nors į gamtą ar prie jūros ir atlikti savo pamėgtą ritualą. Pažiūrėti save iš šono,  į savo gyvenimą,  į savo Sielą,  jos atėjimą.  Kodėl ji pasirinko per mane ateiti  į Žemę,  kodėl pasirinko tėvus manuosius,  tokią vietą ir tą laiką gimti. Mąsčiau  kokius uždavinius ji sau iškėlė ir kaip aš juos  vykdau.  Visada įdomu žinoti, ar darau tai kas reikalinga, ar gyvenu tik savo malonumui, o gal tik dėl vaikų, darbo ir pinigų, pilna baimės bei pareigos jausmo.  Ar mano Siela gali laisvai išreikšti save, ar įstatau ją  į socialinius rėmus:  ką kiti pagalvos,  taip elgtis nepriimta ir t.t.  Peržiūrėjusi savo požiūrį  į visa tai, stengiuosi  išsivaduoti  iš įvairiausių sienų ir rėmų,  kuriuos aš pati susikūriau. Išvalau  visas baimes ir abejones, paleidžiu  skausmą ir nusivylimą,  atsiprašau, jei ką įskaudinau  ir neturėjau progos paprašyti atleidimo.   Prisiimu atsakomybę už savo veiksmus,  gyvenimą ir likimą, nes visuomenėje priimta apkaltinti kitus, kai nepajėgiame patys susitvarkyti su iškilusiomis problemomis, ieškoma priežasčių aplinkoje, bet ne savyje.  Apkaltinami ne tik valdžia, kaimynai, tėvai  bet ir oras, dangus, Dievas, nors  ištikrųjų reikia keistis patiems,  o ne keisti kitus. Nėra ko  kaltinti kitų už neišsipildžiusias svajones ir norus.  Manau, kad reikėtų  ieškoti priežasčių savyje,  ką ne taip padariau,  ko nesupratau... Pagalvoti, kas neramina, kas trukdo eiti per gyvenimą pakelta galva ir ramia Siela bei atvira širdimi. Suprasti, kodėl nesipildo mano svajonės ir norai, ką padariau, kad tai įgyvendinčiau, kokių veiksmų ėmiausi, ką  norėčiau pakeisti savo gyvenime.

Visa tai apmąsčiusi, pameditavusi, su didžiuliu palengvėjimu širdyje bei dėkingumu, su naujomis idėjomis ir mintimis pradedu naują savo gyvenimo metų ratą...

„Kai gyvenimui nereiški jokių pretenzijų, tai viskas, ką tik gauni, yra dovana. „  E.M. Remarkas