Autorius: Renata Juškevičienė
Prasidėjo viskas nuo to, kad nesupratau, kodėl būdama adekvačia suaugusia moterimi, įsižeidžiu, gėdinuosi, noriu pabėgti iš situacijos kaip mažas vaikas. Protas sako, kad tai nelogiška, kad nieko baisaus neįvyko, aplinkiniai aplamai nieko nepastebi, o viduje sumaištis. Tarkim tokia situacija, esi darbo susirinkime ir tau nepatiko, kad kolega sukritikavo tavo plaukų spalvą. Pasidaro gėda, nejauku ir vidinis balsas sako: „Bėk, stokis ir eik iš čia“. Viduje visada skamba iš anksto paruošta frazė: „Atsiprašau, bet turiu eiti“. Žinoma, niekur neini, juk esi suaugusi moteris ir į tokias pastabas stengiesi reaguoti adekvačiai, nekreipdama dėmesio, nuvydama mintis šalin. Bet tuo metu veidą išmuša stiprus raudonis.
Laikui einant tai pradėjo varginti. Todėl „daviau užklausą“ Dievui, kodėl taip vyksta. Ir iki manęs, mano sąmonės, „atėjo“ ši praktika – ryšio atstatymas su vidiniu vaiku. Taip taip… mumyse gyvena daug mūsų pačių mažų mergaičių ir berniukų (priklauso nuo žmogaus lyties). Ir įdomiausia, kad jie yra skirtingo amžiaus. Dauguma jų išsigandę, užsispyrę, pikti, bet dažniausiai viso to priežastis - nesaugumas, ilgas jo ignoravimas, netikėjimas, kad tu, jau suaugęs, gali apginti savo mažą vidinį vaiką. Dažnai atsitinka tai, kad galvoji viena, o sureaguoji visiškai skirtingai. Atrodo jau tiek kartų mąsčiau, permąsčiau ir pasiryžau daugiau to nedaryti, o imi ir vėl pasielgi taip pat.
Tie, kas dirba su suvokimais, supranta, kad gavus naują suvokimą, jis turi praeiti per visą kūną, kaip mėgstu sakyti, nuo galvos iki pėdų. Tačiau būna, protu suvoki, bet jauti, kad ne iki galo supratai, užstrigo kažkur pusiaukelėje. Nėra lengvumo. Tuomet visada tikrinu, ar mano vidinis vaikas sutinka su tokiu suvokimu, ar jis jam neprieštarauja. Man tai pasiteisino.
Pats pratimas nesudėtingas, bet reikalaujantis kantrybės. Ne visada išeina tai padaryti iš pirmo karto. Užmegzti kontaktą galima greitai, bet išlaikyti ryšį, pajausti ko vidinis vaikas nori, jį išgirsti, reikia įdėti pastangų. Neužtenka padaryti pratimą vieną kartą ir pamiršti. Taip niekas nesikeis, juk ignoravote daug laiko ir metų, tad atstatyti ryšį, taip pat reikia daug laiko.
Prieš pradedant pratimą reikalingi šie etapai:
1. Atsipalaidavimas. Susirasti ramią vietą, kurioje niekas jūsų netrukdys, patogią vietą atsisėsti ar atsigulti, kaip kam patinka. Aš rekomenduočiau sėdėti. Kam patinka įsijungti švelnią relaksacinę muziką. Kam patinka būti tyliai, ramiai, tiesiog pamedituoti tyloje. Kas nori, gali įjungti kvėpavimo pratimus. Emocijas labai nuramina kvėpavimas: įkvėpti ir iškvėpti užlaikant orą, su pauzėmis. Kai jau jausitės nurimę, pradėkit atpalaiduoti kūno dalis: atpalaiduoti veido raumenis, kaktą, vokus, skruostikaulius, žandikaulį, smakrą, kaklo slankstelius, pečius, rankas, pirštus ir t.t. eiti per kiekvieną kūno dalį ir atpalaiduoti. Įkvepiat ir iškvepiant atpalaiduojat tą kūno dalį.
Svarbiausia likti savo kūne, jausti koks jis atsipalaidavęs, bet būti sąmoningais, nors mintys pasilieka kažkur toli, miglotos.
2. Įsivaizduoti jums jaukią ir saugią vietą, kurioje įvyks susitikimas su vidiniu vaiku. Tai gali būti ir pieva, ir miškas, ir jūra, ir netgi jūsų vaikystės kambarys. Gal turėjote kokią slaptą žaidimų vietą tik jums žinomą, kurioje jautėtės saugiai.
Įsivaizduokit šiltą saulėtą vasaros dieną. Šiltas švelnus vėjelis jums kedena plaukus, jūsų nuotaika rami ir svajinga. Saulės spinduliai šildo veidą, kažkur girdisi paukščių čiulbėjimas. Jūs einate pasivaikščioti, ramiai apžiūrėdamas apylinkes: priklauso kokią vietą pasirinkote kaip saugiausią, jaukiausią vietą susitikimui: jūros pakrantė, kur vidinis vaikas žaidžia su akmenėliais, mišką kur jis stebi paukščius, pievą kur renka augalus ar žaidimų kambarį, kur žaidžia su žaislais. Netoliese matote žaidžiantį vaiką, tai jūs pats 5-6 metų amžiaus. Prieinate prie vaiko, jis pakelia į jus akis, nusišypso ir duoda į delną akmenėlį. Jūs taip pat jam nusišypsote. Akmuo šiltas, nubučiuotas saulės. Paimate nuo žemės kitą akmenėlį ir įdedate jam į delną. Abu kartu apžiūrinėjate kaip atrodo naujasis akmenėlis, kokie jo raštai, kokia spalva, forma. Abu šypsotės, o širdyje nuo to artumo net saldu. Vaikas įsikimba jums į ranką, jūs pajuntate jo mažą šiltą rankutę, ir suprantate, kad daugiau jos nepaleisit, kas benutiktų būsit kartu. Apkabinat, prisiglaudžiat prie savęs, pajuntat mažos širdelės plakimą ir jis susilieja su jūsų širdies plakimu į vieną ritmą. Nuo šiol jūs saugosit ir globosit SAVP vidinį vaiką, girdėsit jo norus ir ketinimus, mokysitės kartu išgyventi visas emocijas ir jausmus. Paimat vaiką už rankos ir juokaudami, žaisdami vedatės į savo šviesius, erdvius namus. Jo kambaryje, paguldot vaiką į lovą, paskaitot pasaką ar padainuojat lopšinę, būnat šalia kol vaikas užmiega, ir po truputėlį, ramiai įkvėpdami ir iškvėpdami grįžtate į realybę.
Štai pirmasis susitikimas ir įvyko. Kitą kartą jūs grįžtate pas savo vidinį vaiką ir tęsiate susitikimą.
Antrą susitikimą, aš jau grįžau tiesiai į namus, į vaiko kambarį. Kam reikia, daro visą pratimą iš pradžių, kol atstatysit ryšį.
Mano atveju, man užtruko ilgiau, nes mano vidinis vaikas nemylėjo savęs. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl man jis nepatinka, kodėl jo nepriimu, kodėl aš pati sau nepatikau būdama 5 metų amžiaus. Ir per vieną iš tokių meditacijų, parodė vaizdą, kai vaikystėje odontologijos kabinete traukė dantį, buvo pūlinys ir dantis neužsimarino. Mama pasakojo, kad labai klykiau, nors iš skausmo aš net nejaučiau. Parodė vaizdą, kaip seselė laiko užlaužusi galvą, kad nepajudėčiau, ir man tai atrodė labai baisu. Mano vidiniam vaikui reikėjo užuojautos, palaikymo, kad tai nutiko. Mama ramino, nors net neprisimenu kaip, o norėjosi tik, kad apkabintų ir pasakytų, suprantu kaip skauda.
Tokių atvejų atkapstysit daug, jei praktikuosit. Vaikas parodys, kas jam buvo skaudu ir ko jis tuo metu tikėjosi iš jūsų ir kitų. Užteks tik jo išklausyti ir suvokti situaciją. Po kiekvieno tokio seanso, pajusit kaip jūs laisvėjate, kaip lengvėjate ir atsiranda vidinis džiaugsmas.
O jei atsiranda baimė, nerimas, pyktis, dėl kokio tai įvykio, aš ir vėl einu pas vidinį vaiką klausti, ko išsigando, įsižeidė ir mokomės kartu paleisti tas emocijas.
Sakykim, parduotuvėje vežimėliu užstojai kelią kitam žmogui, jis praeina bambėdamas, ko čia stovi vidury parduotuvės. Nors konfliktas neįvyko, bet pasilieka emocinės nuosėdos. Aš suprantu, kad tai vidinio vaiko reakcija, tuomet ir kalbu jam, kad tu nieko blogo nepadarei, tiesiog žmogus yra piktas, gal jam kažkas nepasisekė, nėra nuotaikos, gal turi problemų, bet dažniausiai, tiesiog jiems trūksta meilės. Nepalieku vidinio vaiko vieno su negatyviomis emocijomis, neužgožiu jų, nenustumiu į šoną, kad nesikauptų viduje, nes kai jų prisikaups, kitą kartą jau pati aprėksiu tokį pirkėją.
Laikui einant, nebereikės medituoti, vizualizuoti kambario ir vidinio vaiko. Kai užlies emocijos, jūs žinosit, dėl ko tai ir jausit priežastis. Vyks vidinis pokalbis be vizualizacijos.
Pabaigoje, noriu pasakyti, internete yra daug meditacijų apie vidinio vaiko ryšį. Aš pasidalinau tik savo patirtimi, jūs pritaikykit sau, kas jums labiau tinka. Galit pasirinkti, kokią norit. Tai iš tiesų padeda ir veikia, reikia tik daryti.
Tačiau vien tik susitikimo su vidiniu vaiku, apsikabinimo, neužtenka. Reikia bendrauti, girdėti, bendradarbiauti ir mokytis kartu dirbti su emocijomis ir jausmais. Darbas su vidiniu vaiku tai savo emocijų atpažinimas, savo jausmų suvokimas, kitur rašo, kad tai pokalbis su Siela.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą