Gerovės Potencialas

 💓Neturiu pakankamai pinigų nors nuolat dirbu. Kaip suvokti savo potencialą ir kur darau klaidą? 

___________________________________________________________________________________

   Senolių išmintis sako, "tas, kuris žino saiką - visada bus turtingas...“  Taip kalba mums ir "pastangų nereikalaujanti" Veiksmo Filosofija (angl. Philosophy of Action), kuri yra susijusi su turtu ir visų mūsų norų išsipildymu. Generuojama širdies ramybėje ir pusiausvyroje ji paklūsta dinamiškai Visatos Sistemai. Mes ją vadiname Gamta. Ji yra mūsų Išminties  Mokytoja,  nuolat besikeičianti, produktyvi, natūraliai ir be pastangų siekianti rezultatų. Kadangi esame Jos vaikai, gyvename Jos pavyzdžiu. Mūsų svajonės geriausiai pildosi tada, kada nuoširdžiai džiaugiamės tuo ką turime ir lėtai, bei nuosekliai einame pirmyn. Mūsų gerbūvis tada natūraliai auga ir klesti. Kitą vertus, kada mūsų mintys pastoviai sutelktos ties situaciją, rezultatu ar praeities įvykiais, atsiduriame "sustingimo būsenoje". Istrigęs į kampą mūsų protas, savo baimėmis bei fiksuota mąstysena, aktyviai stabdo gebėjimą pritraukti tai kas gerą.

  Su "potencialo radimu" vyksta adekvatūs dalykai. Agresyvus siekis rasti išorinę sėkmę žaloja mūsų sąmonę. Protas tarsi šuoliuote šuoliuoja, nuolat ką nors planuodamas, prisimindamas ar svajodamas. Fiksacija ką nors gyvenime "pasiekti" tampa neįprastai mus sekinanti... Net kai aplink tvyro tyla, mūsų aumuo ieško kokios nors stimuliacijos formos (mobilaus telefono, televizoriaus ar kompiuterio, skaitynių ar pokalbių). Mes skausmingai bandome rasti tai ko nepametėme... Mūsų vidiniai, natūralūs gebėjimai tampa sunkiai įvardinami, užgožti ego, šeimyninių normų ar visuomenės sukurtų sąlygų. Tačiau, egzistuoja vaistas kuris yra visada mums po ranka. Mūsų protėviai sako: „geriau ramiai valgyti sausą plutą, nei puotauti vaidinguose namuose pilnuose vaišių“. Tad, proto ramybė, meditacija, "sėdėjimas užmarštyje" bei  laikinumo praktika (angl. impermanence) padės mums grįžti į pirmapradę sąmonės būseną. Ji be iškraipymų ir raizgalynės atskleis mūsų tikrąją prigimtį ir potencialą!

  

  Man, asmeniškai, "sunkias minutes" išgyventi padeda būdravimas ir suvokimas, kad "viskas yra taip kaip yra" ir kad "nieko nėra amžino". Žinau, kad situacija pasikeis, jei turėsiu tikėjimo savimi. Visada klausiu savęs: "...kaip galiu transformuoti savo norus? Ką turėčiau daryti, kad užtektų kantrybės, paprastumo ir neprisirišimo? Kaip galėčiau sėkmingai pašalinti „minčių nuosėdas“, kad atsirastų natūrali, tekanti išmintis? Kur galiu rasti daugiau džiaugsmo ir šviesos savo kasdieniniame gyvenime?..."

  Nuoširdžiai Jūsų, Irmina.S.

Egzistencijos Esmė

  💓Kam atėjau į šį pasaulį? Kokia yra gilesnė mano egzistencijos prasmė?

_______________________________________________________________________

  

 Prieš pabandydama atsakyti į šiuos klausimus norėčiau Jus pakviesti trumpam žaidimui... 

  Įsivaizduokite savo 'materialųjį aš', laiko dėžutėje kuri yra patalpinta begalinėje nepažįstamoje erdvėje? Ar ne taip dažnai jaučiamės kai esame save prispaudę problemomis? Norėdami būti saugūs, sandariai užsidarome joje, kad galėtume pabėgti nuo nežinomybės. Kadangi esame labai žingeidūs, savo dėžutėje pasidarome penkis mažučius langelius - 5 pojūčius, per kuriuos žvalgomės į supantį išorinį pasaulį. Ar ne taip dažnai bandome jį suvokti bei paaiškinti?  Jį atidengiantys stiklai yra labai saugūs. Jie nepraleidžia į mūsų dėžutę tai kas nereikalinga. Jie veikia kaip ekranas, barjeras ar kaip ausies būgnelis, akies tinklainė ar mūsų jautrūs nervai. Jie interpretuoja tai, kas yra matoma už dėžutės ribos tik pro mažutį plyšelį. Per jį pasižvalgiusi mūsų sąmonė perduoda gerai apmąstytas išvadas. Jos visada yra pagrįstos unikaliomis programomis ir nustatytos saugiai veikti. Čia mūsų savimonė, skatinanti norus bei vykdanti jų išsipildymą, neleidžia būti mums statiškiems.  Tiesa, šis žaidimas vyksta tik saugioje mūsų dėžutėje...

  

   Ką noriu tuo pasakyti? Tai būtų komentaras kaip kartas nuo karto mes matome savo "realybę".  Esu tikra, kad tuo pačiu būdu mes bandome sužinoti ir savo "gyvenimo paskirtį" bei ištirti širdies paslaptis. Deja, mūsų egzistencijos įdomumas yra tas, kad ji yra "neieškotinas" darinys. Ji daugiau išjaučiama kaip viską persmelkianti, dinamiška jėga, randama visuose dalykuose – nuo ​​didžiausio kosminio judėjimo iki mažiausios kasdienės akimirkos. Ji visada esti "čia", kiekvienoje mus supančioje energijoje ir kiekvienoje mūsų atomo dalelytėje. Ji yra dinamiška, spontaniška ir nesunaikinama. Ją dainuote dainuoja kiekviena galaktika, kiekviena smėlio smiltelė, kiekvienas mūsų gimimo datos skaičius, mūsų vardo informacija ir t.t. Mūsų Dvasia apie ją puikiai žino. Jei norime ką nors sužinoti daugiau apie savąją galią, turime tiesiog jos klausti! Kadangi esame Visatos centre, informacija ateis tiesiai iš Didžiosios Dieviškosios Dvasios, nes Ji taip pat yra "čia ir dabar", bei nusakoma kaip "ne fizinė vieta". 

   Į pagalbą ateiti gali ir Siela. Ji, turi pilną informaciją apie natūralią egzistencijos tėkmę ir mūsų emocijų sąlygines reakcijas. Ji žino, kad mūsų patirtys yra kintančios bei yra poliarizuoto gyvenimo prigimties dalis. Čia praeiti užgimimai ir dabartinė mūsų egzistencija vertinami per grįžimo į Šaltinį prizmę. Ji vibruoja mūsų Širdį,  kuri plaka Aukštesniame Etikos lygyje ir optimaliai pažįsta meilę bei baimę. 

  Tad, mūsų egzistencijos esmė slypi natūralioje harmonijoje, spontaniškume ir pusiausvyroje su viskuo kas gyva. Ji yra ne priverstinis vyksmas ar tai ką mes turime išmokti. Joje talpinamas „buvimas“, o ne „darymas“. Ji skatina gyvenimo paprastumą ir tarnauja mums kaip nešališka matrica. Ji jungia pirmapradę, kuriančiąją energiją ir materiją, bei dažnai apibūdinama kaip „Kelias“. Ji tiesiogiai susijusi su amžina, egzistuojančia už apibrėžimo ribų, pamatine bei save-kuriančia tvarka, kuri yra visą ko nedualistinis principas ir Kosminės Sąmonės Esmė...

Nuoširdžiai Jūsų, Irmina.S.

 

 

Kodėl Dažnai Sergame?

 💓Kai tik žiema ateina, tai aš pastoviai sergu, geriu antibiotikus, bet ir vėl sergu. Man yra nustatytas tonzilitas. Gydytoja sakė, kad operacijos daryti nereikia, nes nėra ką operuoti. Ar gali taip būti? Žinau, kažkas su manimi negerai. Ką galėtumėte patarti? Jau tokia išsekus nuo šitų nesąmonių. 

___________________________________________________________________________________

    Šiuolaikinis mokslas, per kvantinę mechaniką ir kosmologiją, gali pateikti konkrečių duomenų apie gamtą, erdvę, laiką ir viso to priežastingumą. Deja tai dažnai gvildenama minkštame fotelyje... Mes save vis dar suvokiame kaip fizines būtybes bei fizines struktūras kurias reikia pilnumoje įrėminti į "pažinimo rėmus". Tačiau pagal kvantinę fiziką esame energijos sūkuriai, materijos statybiniai blokai, kurie yra sąmoningai ugdomi ego ir išorinių jėgų. Kuo stipriau stengiamės kontroliuoti arba pakeisti energiją, tuo labiau ji "užstringa". Ji dažnai elgiasi kaip vanduo: sugniaužus kumštyje - jis išsilaisvina iš jo; jei atgniaužiame pirštus -  jis gražiai ilsisi mūsų delne.

   Tad, kodėl taip dažnai sergame? Senoliai sako, kad mintijami žodžiai yra pagrindinis mūsų dvasinės negalės šaltinis. Kai esame Kosmoso energijų vandenyse, ant sielos charakterio banglentės, mūsų egzistencija tampa ne tik "sportu", bet ir dvasinio (dieviško) kūno lygio meditacija. Tai aukščiausia praktika ir veiksmas be pastangų arba veiksmas per neveikimą. Tai ne "nieko" darymas. Tai intensyvus aktyvumas. Tai tobulai suderinta, kuriamoji mūsų mintis natūralioje Visatos tėkmėje. Tai menas pasirinkti ir keliauti savuoju keliu. Norint nustoti sirgti, reikia atpažinti „ligą“ ir leisti jai būti tokiai, kokia ji yra. Tai reiškia, reikia apriboti savo protą nuo "žinojimo". Išminčius „neserga“. Jis "apsimetinėjimą, kad žino" laikė negalavimu...

   Mūsų protėviai teigė, kad gijimas prasideda nuo savo "nežinojimo" pripažinimo. Nežinomybę jie palydėdavo šypsena, ir praktikavo ją kaip vidaus organų harmonizavimo meditaciją. Besišypsodami savo vidine energija, jie "išvalydavo" iš savęs žemos kokybės vibracijas, tokias kaip pyktis ar baimė. 

  Savigydai buvo naudojami ir "gydomieji garsai". Apie juos galite rasti mūsų HAC bloge . Jei bus sunkumų informaciją išsiversti į Lietuvių kalbą, nesikuklinkite susisiekti su mumis vėl...

  Nuoširdžiai Jūsų, Irmina.S.

Gedėjimas

💓Kaip išgyventi artimojo netektį?

_______________________________________________________

  Mintys apie mirtį ir mirimą vakarietiškame pasauly  yra gana nepopuliarios, bet visada - esminės.  Būtent šia tema  ir mes daugiausiai gauname klausimų bei pagalbos prašymo. Mūsų sociume šią sąvoką dažnai skubama kuo greičiau pamiršti ir greičiau užglaistyti. Tuo tarsi norime apsidrausti nuo baimės, skausmo ir staiga atsiradusios tuštumos. Bet, tiesa yra ta, kad viskas kas apeinama ir slepiama už didžiulės širmos, verčia mus dar labiau nerimauti bei sukelia didelę baimę.

  Netekties išgyvenimas mūsų visuomenėje, dažnai vadinama vienu sunkiausiu “dvasiniu darbu”. Čia gedėjimas dažnai tampa uždaru gedinčiojo reikalu. Rytiečiams, atvirkščiai,  mirtis nuo pat kūdikystės  virsta mokymusi gyventi bei kisti kartu su gyvenimu jos link, neprisirištant prie esaties ir gerbūvio. Tibete sakoma “mirk prieš numirdamas, tuomet, kai ateis laikas mirti, nebereikės mirti”...  

 Tad, "mokymasis mirti“ priklauso nuo mirties sampratos. Jei tikime Amžinosios Dvasios dieviškąją  jėga ir Siela (besivystančia mūsų savastimi), mūsų dėmesys bus nukreiptas į pozityvų vyksmą ir emocinę gerovę. Jei gyvenimą matome baigtinį, fiziologinį ir kaip biologiškai suvaržytą kelionę, mums mirtis taps visiška mūsų egzistencijos pabaiga ir sunkia bausme... 

  

  Jau dešimtmečius paliatyviosios pagalbos specialistai bando palengvinti ne tik gyvenimo pabaigos fizinį skausmą, bet ir gilų emocinį, egzistencinį ir dvasinį stresą. Viena pirmųjų mirties studijų pradininkių buvo gydytoja psichoterapeutė Elizabet Kubler-Ross. Ji ir tapo mano savotiška mokytoja tyrinėjant šią temą. Aš ją domiuosi nuo pat savo vaikystės. Nuo tos dienos, kai močiutė Liucija man į rankas padavė knygą apie pomirtinį gyvenimą... Tada aš buvau ne daugiau kaip dešimties.

 

 Šiandien, Jūsų pageidavimu, norėčiau trumpai pakalbėti apie paliatyviosios psichologijos nagrinėjamus gedėjimo etapus. Gyvenimui einant, suvokiau, kad išėjusiam "anapus mūsų supratimo", geriausia pagalba bus malda ir prasmingas prisiminimas. Pasilikusiam ir gedinčiam asmeniui -  supratimas skausmo, buvimas artimų ir mylimų žmonių rate. 

  Sielvarto ir gedėjimo etapai:

· Šokas.  Šiame etape gedintysis gyvena prisiminimais. Jis tarsi vis dar tiki, kad dar yra vilties mylimą žmogų sugrąžinti šiam pasauliui.

· Ritualas.  Tai gedėjimo laikas kuris gali būti panašus į ritualą /auką išėjusiajam. Žmogus sau duoda pažadą nepamiršti mirusiojo: gyventi atsiskyręs ar melstis iki ‘tol kol ir vėl jie susitiks”.

· Kaltė. Dažnai kyla kaltės jausmas dėl kokių nors padarytų klaidų mus palikusio žmogaus atžvilgiu. Šiame etape dažnai atsiranda baimė pamiršti mirusįjį taip pat.

· Liūdesys. Tai gilaus liūdesio bei “širdies išsiverkimo" etapas. Jame žmogus gali nustoti rūpintis savimi ir aplinka. Dabar yra gerai suvokiama, kad mylimas asmuo “paliko šį pasaulį su visam”…

· Susitaikymas. Tai praradimo priėmimas. Jis dažnai išreiškiamas medžio pasodinimu, kokia nors meno veikla ir jos dedikacija išėjusiam, ar tiesiog auka labdarai. Kiekvienas mūsų savaip įprasminame mylimo žmogaus atminimą.

   

  Aukščiau išvardinti gedėjimo etapai padeda mums geriau suprasti vakarietišką gedėjimo psichologiją...  Rytų filosofija mirtį laiko ne pabaiga, o natūralia, neišvengiama transformacija ir grįžimu prie Pirminio Kosminio Šaltinio. Šio ciklo priėmimas, o ne baimė, leidžia jiems pilnavertiškai gyventi dabartimi. Toks gyvenimo būdas skatina priimti praradimą kaip gamtos vyksmo dalį, paleisti savo prisirišimą ir rasti ramybę per laiko tėkmę.

 Vienam sielvarto ištiktam žmogui nepamainomas vaistas bus draugiškas glėbis, kitam - nuoširdus pokalbis ar tylus sielvarto išklausimas, sekančiam – darbas su paliatyvios pagalbos specialistu. Man, personaliai, labai padeda meditacija/kontempliacija. Jos metu man lengviau "bendrauti" su brangiu, jau fizinio kūno neturinčiu artimuoju ir neprarasti mus rišančios energijos darnos...

 Netekties skausmo negalima įveikti greičiau ar tiesiog bandyti jį 'užmiršti'.  Svarbu pilnutinai  ir saugiai išreikšti savo savo gėlą, nes ji gali virsti psichologine, socialine, dvasine ar fizine problema.

Nuoširdžiai Jūsų, Irmina.S.