Gedėjimas

 Autorius: Irmina Santaika

   Samprotavimai apie mirti ir mirimą niekada nebuvo ir nebus populiarūs, nors būtent šia tema ir daugiausiai gaunam kausimų ir pagalbos prašymo...  Kai mirtis neišvengiamai pasirodo mūsų,  Vakarietiško mąstymo pasauly, ją skubama kuo greičiau pamiršti ir  greičiau užglaistyti. Mes tarsi norime apsidrausti nuo baimės, skausmo ir staiga atsiradusios tuštumos. Bet, tiesa yra ta, kad viskas kas apeinama ir slepiama už didžiulės širmos, verčia mus dar labiau nerimauti bei sukelia didelį nerimą.

   Netekties išgyvenimas mūsų visuomenėje, dažnai vadinama vienu sunkiausiu “dvasiniu darbu”. Čia gedėjimas dažnai tampa uždaru gedinčiojo reikalu. Rytiečiams, atvirkščiai,  mirtis nuo pat kūdikystės  virsta mokymusi gyventi bei kisti kartu su gyvenimu jos link, neprisirištant prie esaties ir materialaus gerbūvio. Tibete sakoma “mirk prieš numirdamas, tuomet, kai ateis laikas mirti, nebereikės mirti”... 

   Tad, "mokymasis mirti“ priklauso tik nuo mirties sampratos: jei tikima pomirtiniu/amžinu gyvenimu, mokymasis bus nukreiptas į pozityvų vyksmą ir gerovę; jei pomirtiniu gyvenimu netikima, mirtis tampa kaip visiška mūsų egzistencijos pabaiga ir sunkia bausme.

   Jau senokai mirimo psichologiją plėtoja Paliatyvios Pagalbos specialistai. Viena pirmųjų, atkreipusių dėmesį į mirštančių ir gedinčių žmonių psichologinius bei dvasinius poreikius buvo gydytoja psichoterapeutė Elizabet Kubler-Ross, parašiusi daugybę straipsnių bei knygų šia tema. Ji ir tapo savotiška mano mokytoja, “tyrinėjant“ šią temą. Tuo aš domiuosi daugiau nei 45 metų, nuo tos dienos kai mano močiutė Liucija padovanojo man knygą apie pomirtinį gyvenimą. Tada aš buvau ne daugiau kaip dešimties…

  Tad, šiandien, Jūsų pageidavimu, pakalbėkime tapie gedėjimo etapus. Laikui bėgant, aš, personaliai padariau išvadą, kad išėjusiam « anapus mūsų supratimo », geriausia pagalba bus malda ir prasmingas asmens prisiminimas. Pasilikusiam ir gedinčiam artimąjam -  suvokimas  netekties skausmo...

Sielvarto ir gedėjimo etapai:

·      Šokas.  Šiame etape gedintysis gyvena prisiminimais. Žmogus tarsi vis dar tiki, kad dar yra vilties išėjusįjį sugrąžinti šiam pasauliui.

·      Ritualas.  Tai gedėjimo laikas kuris gali būti panašus į ritualą /auką išėjusiajam. Žmogus sau duoda pažadą nepamiršti  išėjusiojo: gyventi atsiskyręs ar melstis už jį/ją iki ‘tol kol ir vėl jie susitiks”; išėjusiojo gyvenimą paverčia muziejumi t.t...

·      Kaltė. Šiame etape kyla kaltės jausmas dėl kokių nors nepadarytų/padarytų dalykų prarasto žmogaus atžvilgiu. Taip pat, dažnai atsiranda baimė pamiršti išėjusį žmogų.

·      Liūdesys.  Tai gilaus liūdesio bei “širdies išsiverkimo "etapas. Jame žmogus gali nustoti rūpintis savimi ir prarasti susidomėjimą aplinka. Šiame etape jau gerai suvokiama, kad mylimas asmuo “išėjo su visam”…

·      Susitaikymas. Tai praradimo priėmimas. Šiame etape žmogus dažnai pamini savo netektį pasodindamas medį, sukurdamas kokį nors meno kūrinį dedikuotą išėjusiam, ar tiesiog paaukoja ką nors labdarai. Kiekvienas mūsų savaip įprasminame savo atmintį ir meilę mūsų mylimam žmogui.

    Aukščiau išvardinti etapai gali mums pagelbėti suprasti gedintįjį...  Vienam sielvarto ištiktam žmogui nepamainomas vaistas  bus draugiškas glėbis, kitam - nuoširdus pokalbis ar tylus sielvarto išklausimas, sekančiam – darbas su Paliatyvios Pagalbos specialistu. Netekties skausmo negalima įveikti greičiau ar tiesiog bandyti jį « užmiršti »...  Svarbu pilnutinai  išreikšti savo savo gėlą, nes ji gali virsti psichologine, socialine, dvasine ar fizine problema.