Vieniši Žmonės

   Autorius: Renata Juškevičienė

Labai daug pasaulyje vienišų žmonių, pilnos pažinčių svetainės, klubai bei agentūros... visi žmonės nusipelno meilės ir supratimo, visi nori būti laimingi, visi nori surasti savo antrąją puselę, sielos draugą. Šiuo metu labai daug apie tai kalbama viešoje erdvėje, daug diskutuojama,  bet nekas nepasako to recepto, kaip tai padaryti. Jei paklaustume tiek vyrų, tiek moterų, ypač vyresnio amžiaus, kurie jau turėję „karčios“ patirties, kaip jie įsivaizduoja savo antrąją puselę, greit išvardintų jų ypatybes, būdo bruožus, kūno sudėjimą ir t.t.  Pasiskaičius jų anketas, tiek vyrai, tiek moterys nori tų pačių dalykų: meilės, savitarpio supratimo, sutarimo, švelnumo, saugumo, pasitikėjimo. Atrodo, kas čia sudėtingo - atitinka poreikiai, atitinka norai, vertybės, principai, tereikia tik susitikti ir bendrauti. Bet, nesusitinka žmonės, prasilenkia kažkur pusiaukelėje, nusivylę, nepatenkinti ir vieniši.

 Kas turi nutikti, kad jie neprasilenktų ir juos aplankytų meilė bei džiaugsmas?

Dauguma žmonių žino  kokio partnerio nori, ką jis turi turėti ir ką duoti: kokias vertybes propaguoti ir tai smulkiai būna aprašyta anketos aprašyme, bet nesusimąsto, ką aš norėčiau ar galėčiau duoti savo partneriui,  kaip aš galėčiau jį pradžiuginti ir parodyti, kad jis man rūpi. Paklausus vyrų ir moterų, atsakymas dažniausiai vienas, jei jis man darys tą ir tą, jei jis bus toks ir toks, tai aš jam duosiu viską: mylėsiu gerbsiu ir t.t. Bet kita pusė tikisi ir laukia to paties ir nei vienas nėra laimingas, nes nei vienas nenori būti pirmas (šioje situacijoje, reiktų būti drąsiais ir tiesiog  atverti širdis, pasitikėti ja ir leisti jai rinktis). Šiais laikais, mes paliekame širdį paskutinėje vietoje, o iškeliam į pirmą planą visai kitus dalykus: išvaizdą, materialinę gerovę. Kartais iš baimės likti vienišais, žmonės renkasi partnerį pagal išvaizdą, aistrą, seksualumą ir t.t. Bet kai praeina tam tikras laiko tarpas, psichologai tai įvardija apie 3 metus, kai nublanksta susižavėjimas ir aistros, kai apsipranti su žmogaus išvaizda, pradeda lįsti ir erzinti jo įdos.  Tuomet atsiranda pyktis, susierzinimas ir tuštumos jausmas, kad esi vienišas, nemylimas, svetimas.

 Jei pačioje santykių pradžioje, paklaustumėt savo širdies: „ar aš norėčiau su tuo žmogumi atsidurti negyvenamoje saloje vieni du? , ar mes turėsim ką pasakyti vienas kitam, kai liksim vieni, ar mums gera pasilikus vieniems sėdėti tyloje ir jausti vienas kitą; ar pykčio pagautas sugebėsiu ją apsaugoti nuo įžeidžiančių žodžių, ar norėsiu jį saugoti ir globoti nuo visų blogybių net jei nukentėsiu pats?“ Gal tas trijų metų laikotarpis tęstųsi visą gyvenimą?

Vienintelis klausimas yra -  kiek AŠ esu pasiryžęs padaryti dėl tų santykių, kiek į juos investuosiu savo meilės, rūpesčio ir pastangų bei idėjų. Kiek prisiimsiu atsakomybių už jų tęstinumą, išlaikymą ir palaikymą.  Kiek stipriai įsiklausysiu , girdėsiu ir jausiu savo partnerį.  Nes dauguma nori, kad girdėtų tik jį. Labai sunku keisti save, sunku atsisakyti savo senų įpročių ar išeiti iš įprastos kasdieninės rutinos, komforto, kurį esame patys susikūrę,  nes Meilė griauna visas ribas ir sienas, nusistovėjusią tvarką. Paradoksas tame, kad įprastoje savo kasdienybėje jaučiamės vieniši, širdis ilgisi to nuostabaus jausmo, bet atsisakyti rutinos bijome, nes čia jaučiamės saugiausiai, o jei yra „karti“ patirtis, tuomet užvaldo baimės, ar vėl viskas nepasikartos: bet kuris netinkamas žodis ar net frazė gali sukelti įtarimą, ar aš tikrai neapsirinku, ar tai tikrai Tas žmogus.

Tačiau jei nors trumpam „atjungsim“ protą ir įsiklausysime į širdį, jei pajusim joje šilumą vien tik prisiminus to žmogaus juoką, ar šiltą žvilgsnį, jei su juo pasijusi saugus, nežiūrint į proto balsą, jei norėsis apie jį šaukti visam pasauliui, manau verta pasistengti dėl tokių santykių ir leisti širdžiai nuspręsti už jus , leiskit Meilei pasirinkti  Jus...