Autorius: Irmina Santaika
Įsivaizduokime savo 'materialųjį aš', laiko dėžutėje, kuri yra patalpinta begalinėje nepažįstamoje erdvėje (ar ne taip dažnai save jaučiame kai esame save prispaudę problemomis?). Norėdami būti saugūs, sandariai užsidarome joje, kad galėtume pabėgti nuo nežinomybės. Bet, kadangi esame labai žingeidūs, dėžutėje turime penkis mažučius langelius - 5 pojūčius, per kuriuos mūsų sąmonė žvalgosi į supantį pasaulį ir bando suvokti bei paaiškinti jį. Išorinį pasaulį atidengiantys stiklai yra labai saugūs - nepraleidžia į mūsų dėžutę tai kas nereikalinga. Jie veikia kaip ekranas, barjeras ar kaip ausies būgnelis, akies tinklainė ar mūsų jautrūs nervai. Jie interpretuoja tai, kas yra už dėžutės ribos. Per juos atidžiai pasižvalgiusi sąmonė perduoda gerai apmąstytas išvadas. Jos visada yra pagrįstos unikaliomis programomis ir nustatytos saugiai veikti.
Kas yra šios programos? Tai mūsų savimonė, skatinanti norus. Ji vykdo jų išsipildymą ir neleidžia būti statiškiems. Tiesa, šis vyksmas vyrauja tik saugioje mūsų dėžutėje...
Tad,
kur ta mūsų egzistencijos esmė? Esu tikra, kad ją puikiai pažįsta mūsų
Dvasia. Ji neslepia nieko – jei
norime ką žinoti, galime tiesiog klausti. Visada esame Visatos
centre! Daug "tarpininkauja" ir mūsų Širdis, vibruojanti mūsų Sielos
plotmėje. Ji puikiai išmano Visuotinį Įstatymą ir siekia dermės su viskuo kas
gyva. Ji plaka Aukštesniame Etikos lygyje ir optimaliai pažįsta meilę ir
baimę. Ar ne čia gyvenimo išmintis kai pagaliau suvokiame, kad viskame
egzistuoja tik MES?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą