Autorius: Irmina Santaika
Ar iš
tikrųjų egzistuoja „nerašytos taisyklės“ ir sąlygų sistema, pagal kurią
mes turime gyventi, bei apie kurias tiek daug kalba religijos bei ideologijos?
Kuo remtis, kad taptume sveikesni, laimingesni ir turėtume daugiau džiaugsmo
savo gyvenime?
Žmogaus
pasaulis turi labai savitą, "žmogiškojo teatro aikštelę". Čia
mes pasirenkame sau rolę, tikslus, vertybes, gyvenimo būdą. Dvasia puikiai žino žaidimo taisykles, todėl, tai kas lydi mus
gyvenime, nėra rėmai kurių negalėtumėme pakeisti ar norimai
interpretuoti.
Žmogaus mąstymo stereotipai dažnai
čia skirstomi į pozityvius (meilę) ir negatyvius (baimę) savasties
atžvilgiu. Pasireiškia poliariškumas: tamsos (ramybės) bei šviesos (aktyvumo)
žaismas, nors "Tikrasis Aš" arba Ātman (beasmenė individo
sąmonė) yra nedaloma esybė. Neegzistuoja to kas yra "ne mes"...
Šis
vyksmas panašus į stovyklą prie nuostabios, sraunios upės. Jos
viliojantys, akį traukiantys kriokliukai ir slenksčiai, žavi mus kaip mažus vaikus. Tik
būdraujantys suvokia šio vyksmo šventumą! Ar upė nėra padykus? Ar ji
leidžia mums likti tik pasyviais valties keleiviais? Ar ne ji savo vandenų
mūša tampa mums drauge, mylimąja ir bendražyge? Ar jos krantai ir nuostabios
stovyklavietės yra kas nors kitaip nei tobula?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą