Autorius: Irmina Santaika
Ar iš
tikrųjų egzistuoja „nerašytos taisyklės“ ir sąlygų sistema, pagal kurią žmogus turi gyventi?
Išminčių rankraščiai sako, kad žmogaus
pasaulis turi labai savitą, "žmogiškojo teatro aikštelę". Prieš ateidama į sekantį savo gyvenimą Siela pasirenka sau tinkamą rolę, tikslus, vertybes ir gyvenimo būdą. Globalios Dvasios plotmėje yra įregistruotos visos "žaidimo taisykles", todėl žmogaus gyvenime, nėra to ko jis negalėtų pakeisti ar norimai
interpretuoti. Čia, mąstymo stereotipai skirstomi į pozityvius (meilę) ir negatyvius (baimę) savasties
atžvilgiu. Jie pasireiškia kaip poliariškumas: tamsos (ramybės) bei šviesos (aktyvumo)
žaismas, kur "Tikrasis Aš" (beasmenė individo
sąmonė) yra nedaloma esybė. Tad "taisyklių rinkiny" neegzistuoja to kas yra ne "jis patys"...
Gal todėl žmogaus gyvenimas tampa panašus į stovyklą prie nuostabiai sraunios upės. Jos
viliojantys, akį traukiantys kriokliukai ir slenksčiai, žavi jį kaip mažą vaiką. Ar upė nėra padykus? Ar ji
leidžia jam likti pasyviu valties keleiviu? Ar ne ji savo vandenų
mūša tampa jam drauge, mylimąja ir bendražyge? Ar jos krantai ir nuostabios
stovyklavietės yra kas nors kita nei tobula? Esu tikra, kad visi būdraujantys suvokia šio vyksmo šventumą..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą