Gedėjimas

💓Kaip išgyventi artimojo netektį?

_______________________________________________________

  Mintys apie mirtį ir mirimą vakarietiškame pasauly  yra gana nepopuliarios, bet visada - esminės.  Būtent šia tema  ir mes daugiausiai gauname klausimų bei pagalbos prašymo. Mūsų sociume šią sąvoką dažnai skubama kuo greičiau pamiršti ir greičiau užglaistyti. Tuo tarsi norime apsidrausti nuo baimės, skausmo ir staiga atsiradusios tuštumos. Bet, tiesa yra ta, kad viskas kas apeinama ir slepiama už didžiulės širmos, verčia mus dar labiau nerimauti bei sukelia didelę baimę.

  Netekties išgyvenimas mūsų visuomenėje, dažnai vadinama vienu sunkiausiu “dvasiniu darbu”. Čia gedėjimas dažnai tampa uždaru gedinčiojo reikalu. Rytiečiams, atvirkščiai,  mirtis nuo pat kūdikystės  virsta mokymusi gyventi bei kisti kartu su gyvenimu jos link, neprisirištant prie esaties ir gerbūvio. Tibete sakoma “mirk prieš numirdamas, tuomet, kai ateis laikas mirti, nebereikės mirti”...  

 Tad, "mokymasis mirti“ priklauso nuo mirties sampratos. Jei tikime Amžinosios Dvasios dieviškąją  jėga ir Siela (besivystančia mūsų savastimi), mūsų dėmesys bus nukreiptas į pozityvų vyksmą ir emocinę gerovę. Jei gyvenimą matome baigtinį, fiziologinį ir kaip biologiškai suvaržytą kelionę, mums mirtis taps visiška mūsų egzistencijos pabaiga ir sunkia bausme... 

  

  Jau dešimtmečius paliatyviosios pagalbos specialistai bando palengvinti ne tik gyvenimo pabaigos fizinį skausmą, bet ir gilų emocinį, egzistencinį ir dvasinį stresą. Viena pirmųjų mirties studijų pradininkių buvo gydytoja psichoterapeutė Elizabet Kubler-Ross. Ji ir tapo mano savotiška mokytoja tyrinėjant šią temą. Aš ją domiuosi nuo pat savo vaikystės. Nuo tos dienos, kai močiutė Liucija man į rankas padavė knygą apie pomirtinį gyvenimą... Tada aš buvau ne daugiau kaip dešimties.

 

 Šiandien, Jūsų pageidavimu, norėčiau trumpai pakalbėti apie paliatyviosios psichologijos nagrinėjamus gedėjimo etapus. Gyvenimui einant, suvokiau, kad išėjusiam "anapus mūsų supratimo", geriausia pagalba bus malda ir prasmingas prisiminimas. Pasilikusiam ir gedinčiam asmeniui -  supratimas skausmo, buvimas artimų ir mylimų žmonių rate. 

  Sielvarto ir gedėjimo etapai:

· Šokas.  Šiame etape gedintysis gyvena prisiminimais. Jis tarsi vis dar tiki, kad dar yra vilties mylimą žmogų sugrąžinti šiam pasauliui.

· Ritualas.  Tai gedėjimo laikas kuris gali būti panašus į ritualą /auką išėjusiajam. Žmogus sau duoda pažadą nepamiršti mirusiojo: gyventi atsiskyręs ar melstis iki ‘tol kol ir vėl jie susitiks”.

· Kaltė. Dažnai kyla kaltės jausmas dėl kokių nors padarytų klaidų mus palikusio žmogaus atžvilgiu. Šiame etape dažnai atsiranda baimė pamiršti mirusįjį taip pat.

· Liūdesys. Tai gilaus liūdesio bei “širdies išsiverkimo" etapas. Jame žmogus gali nustoti rūpintis savimi ir aplinka. Dabar yra gerai suvokiama, kad mylimas asmuo “paliko šį pasaulį su visam”…

· Susitaikymas. Tai praradimo priėmimas. Jis dažnai išreiškiamas medžio pasodinimu, kokia nors meno veikla ir jos dedikacija išėjusiam, ar tiesiog auka labdarai. Kiekvienas mūsų savaip įprasminame mylimo žmogaus atminimą.

   

  Aukščiau išvardinti gedėjimo etapai padeda mums geriau suprasti vakarietišką gedėjimo psichologiją...  Rytų filosofija mirtį laiko ne pabaiga, o natūralia, neišvengiama transformacija ir grįžimu prie Pirminio Kosminio Šaltinio. Šio ciklo priėmimas, o ne baimė, leidžia jiems pilnavertiškai gyventi dabartimi. Toks gyvenimo būdas skatina priimti praradimą kaip gamtos vyksmo dalį, paleisti savo prisirišimą ir rasti ramybę per laiko tėkmę.

 Vienam sielvarto ištiktam žmogui nepamainomas vaistas bus draugiškas glėbis, kitam - nuoširdus pokalbis ar tylus sielvarto išklausimas, sekančiam – darbas su paliatyvios pagalbos specialistu. Man, personaliai, labai padeda meditacija/kontempliacija. Jos metu man lengviau "bendrauti" su brangiu, jau fizinio kūno neturinčiu artimuoju ir neprarasti mus rišančios energijos darnos...

 Netekties skausmo negalima įveikti greičiau ar tiesiog bandyti jį 'užmiršti'.  Svarbu pilnutinai  ir saugiai išreikšti savo savo gėlą, nes ji gali virsti psichologine, socialine, dvasine ar fizine problema.

Nuoširdžiai Jūsų, Irmina.S.